Turizmas be barjerų

Grupė Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) narių, dalyvavusių projekte „Turizmas be barjerų“, lankėsi Švedijoje, Norvegijoje. Kelionės tikslas buvo pasižiūrėti, kaip šiose Skandinavijos šalyse aplinka pritaikoma neįgaliesiems. Kokius įspūdžius parsivežė projekto dalyviai? Kokių naujų idėjų pasisėmė?

Jurgita Masiulionytė, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos administratorė, pasakoja, kad lankydamiesi Stokholme, Geteborge, Osle ir mažuose Švedijos miesteliuose projekto dalyviai turėjo progą įsitikinti, kad pritaikydami visuomeninės paskirties objektus neįgaliesiems Lietuvoje nesame atsilikę nuo skandinavų. Vilniuje ir kituose didesniuose Lietuvos miestuose padaryta tikrai daug. Jurgita pasakoja, kad Geteborge turizmo informacijos centre norėjo sužinoti, ar yra informacinių lankstinukų apie objektų pritaikymą neįgaliesiems, bet jų negavo, nes, pasak turizmo informacijos centro darbuotojų, visi lankstinukai jau buvo išdalyti. LŽNS išleidusi ir padalijusi Lietuvos turizmo centrams tokių lankstinukų apie objektų pritaikymą šešiuose Lietuvos miestuose. Jurgitai didžiulį įspūdį paliko puikiai neįgaliesiems pritaikytas Oslo operos teatras. Ji pasakoja, kad nuo šaligatvio rateliais užvažiavo ant pat Operos teatro stogo, o ir judėti teatro patalpose neįgaliojo vežimėliu labai patogu, visur puikios prievažos.

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemataitytė pasakoja, kad Geteborgo senamiesčiu rateliais judėti buvo sunku, nes grindinys sudėtas iš skaldytų akmenų. „Senamiestyje nesutikome nė vieno neįgaliojo vežimėliu judančio žmogaus. Nutarėme, kad judėjimo negalią turintys žmonės nesigroži šio miesto senąja dalimi, bet klydome: vos įvažiavę į tas vietas, kurios pritaikytos judėti vežimėliais, pamatėme daug rateliais judančių žmonių.“ Ginta pasakoja, kad didžiausią netikėtumą visi keliautojai patyrė pakviesti paplaukioti Geteborgo kanalais.

„Tikėjomės patogiai įsilaipinti į laivą. Deja, tokios galimybės judantiems rateliais nebuvo, tačiau mums pasiūlė paslaugą – mus įnešė.“ Ginta prisipažįsta, kad, pripratusi visur įvažiuoti pati, nešama jautėsi ne itin jaukiai, tačiau ją sužavėjo laive dirbančių žmonių geranoriškumas ir organizuotumas. „Jie nesvarstė, ką daryti, nematė bėdos, kad reikia padėti, o nunešė mus į laivą ir dar paklausė, ar mums patogu sėdėti.“ Tiesa tokio geranoriškumo, pasak Gintos, Lietuvoje trūksta. Moteris pasakoja, kad neseniai lankėsi Kretingos žiemos sode. Deja, trys laipteliai trukdė patekti į vidų. Žiemos sodo darbuotojai pasakojo, kad viduje yra pritaikyti neįgaliesiems tualetai, gražios ekspozicijos, tačiau negalėjo pasakyti, kaip žmogui, judančiam rateliais, įveikti tuos tris laiptelius. Apie tai, kad būtų galima užnešti vežimėlį, ir kalbos nebuvo.

Ginta pasakoja, kad norėdama patekti į įstaigą ar parduotuvę neretai susiduria su kliūtimis. O pasiaiškinimas, kurį išgirsta, dažnai būna, kad įvažiavimo neįgaliesiems įrengti negalima, nes, pavyzdžiui, parduotuvė stovi ant kitiems savininkams priklausančios žemės. Švedijoje šios problemos išspręstos statant laikinus – kilnojamuosius – pandusus. Ginta pasakoja, kad juos įrengti prie parduotuvės ar įstaigos nėra labai brangu, o ir naudojami gali būti tik tuo metu, kai įstaiga dirba. „Šią idėją vis labiau propaguosime Lietuvoje“, – sako Ginta.

Ji pabrėžia, kad visą kelionę projekto dalyvės atidžiai apžiūrinėjo, kaip Švedijoje ir Norvegijoje įrengti nuolydžiai įvažiuoti neįgaliesiems, ar išlaikomi reikalavimai įrengiant perėjas, kad būtų patogu negalią turintiems žmonėms. „Mums rūpėjo, ar judėjimo negalią turintys žmonės gali vežimėliais važiuoti dviračių takais. Įsitikinome, kad Švedijoje, kaip ir pas mus dviračiu takais, važiuoja neįgalieji judantys elektriniais vežimėliais ir skuteriais, ženklų, draudžiančių judėti dviračių takais paprastais neįgaliųjų vežimėliais, nematėme.“

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos vadovė Rasa Kavaliauskaitė taip pat džiaugiasi Geteborge sutiktų laivo darbuotojų geranoriškumu ir sako, kad graži darbuotojų iniciatyva atpirko nepatogumus, tačiau prievažos prie laivų neįgaliesiems turėtų būti įrengtos, kad žmogus, turintis negalią, pats visur galėtų patekti. „Stokholme matėme tvarkingą specialų šaligatvių ženklinimą. Pas mus plytelės iškiliu paviršiumi, padedančios orientuotis akliesiems, dedamos per visą šaligatvį, o skandinavai iškloja tik neplačią juostą, kad netrukdytų žmonėms, judantiems vežimėliais.“

Projekto dalyvės įdėmiai apžiūrėjo šaligatvių plytelių žymėjimą, nusifotografavo visus informacinius ženklus, padedančius judėti negalią turintiems žmonėms, kuriuos tik matė prie objektų, kad vėliau galėtų papildyti ir LŽNS vykdomą projektą „Be slenksčių“. Rasa sako, kad didžiulį įspūdį visiems paliko Stokholmo „Junibacken“ muziejus žymios švedų rašytojos Astridos Lindgren garbei. Muziejaus lankytojai jaučiasi taip, tarsi keliautų iš vienos pasakos į kitą. Rasa džiaugėsi, kad muziejuje visa aplinka puikiai pritaikyta negalią turintiems žmonėms. „Parsivežėme daug gerų įspūdžių, naujų idėjų, o svarbiausia – įsitikinome, kad ir patys esame nemažai nuveikę. Tačiau turime dar daug dirbti, kad negalią turintys žmonės galėtų laisvai judėti po visą Lietuvą,“ – sakė Rasa Kavaliauskaitė.

Projektą finansavo: ŠIAURĖS MINISTRŲ TARYBOS BALTIJOS IR ŠIAURĖS ŠALIŲ NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ (NVO) BENDRADARBIAVIMO RĖMIMO PROGRAMA