Gegužės 30 d. Vilniuje, Menų spaustuvėje, įvyko III neįgaliųjų teatrų festivalis – konkursas „Begasas“, kurį organizavo Lietuvos žmonių su negalia sąjunga. Šiemet renginys buvo skirtas neįgaliųjų teatro puoselėtojui Artūrui Šablauskui (1963–2012) bei Lavėnų socialinės globos namų gyventojų teatro trupės vadovui Gintarui Kutkauskui (1959–2013).

Vertinimo komisija (pirmininkas – teatro ir kino režisierius Jokūbas Vilius Tūras, Socialinės aprėpties departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Violeta Toleikiėnė, teatro apžvalgininkas Ridas Viskauskas) festivalio prizą „Begasą“ – skraidančio begemoto skulptūrėlę, kurią sukūrė tautodailininkas Eugenijus Paukštė, skyrė Vilniaus neįgaliųjų dienos centro trupei už muzikinį spektaklį „Nojaus arka“ (trupės vadovė – Snieguolė Dikčiūtė, režisierė – Saulė Degutytė).

Festivalyje dalyvavo 8 neįgaliųjų trupės: Vilniaus neįgaliųjų dienos centro, Pasvalio r. Lavėnų socialinės globos namų gyventojų teatro trupė, Vilniaus m. dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Plungės viltis“ teatro grupė „Kaukė“, Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungos teatro trupė „Pasitikėjimas“,Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupė „Molėtuvka“, Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos teatras „Laumės pėda“, Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro grupė „Plastinės dramos teatriukas“.

Temos diskusijai

Neįgalių žmonių kuriamas teatras – unikalus reiškinys, kuriame svarbiausia, ko gero, meno terapijos reikšmė, socialinis aspektas. Bendra kūryba išlaisvina neįgaliuosius nuo socialinės izoliacijos, suteikia pasitikėjimo savo jėgomis ir teigiamų emocijų. Negalia išskiria žmogų iš „bendros masės“, suteikia jam vizualaus unikalumo. Profesionaliame teatre režisieriai į aktorius kartais žvelgia utilitariai, kaip į spektaklio „statybinę medžiagą“. Neįgalūs artistai – labai stipri (kartu ir trapi dėl apribotų kūno ar psichikos galimybių) dokumentinė „medžiaga“. Kokia neįgalių aktorių misija spektaklyje? Koks režisierių santykis su negalia – ar ji slepiama, ignoruojama ar pasitelkiama kaip privalumas spektaklio idėjai išryškinti? Ar neįgalumą galima paversti priemone groteskui kurti, ar tai – etiška? Kokia negalios neturinčio ir spektaklyje vaidinančio vadovo misija – koordinuoti eigą ir ritmą, suvedžioti artistus į mizanscenas, sukurti pagrindinį vaidmenį, kuris laikytų spektaklio stuburą? Ar tokiu atveju šalia sveiko žmogaus vaidintys neįgalieji nepralaimi (jųk nejučiomis išryškinama, kad jiems reikalinga globa)? Galiausiai adresato pasirinkimas. Kai kurie spektakliai akivaizdžiai buvo skirti neįgalumo vengiančiai visuomenei, kėlė „atstumtųjų“ temą, pasižymėjo emociniu patosu. Šie klausimai nuolat kirbėjo žiūrint spektaklius. Kiekvienas atvejis skirtingas. Ko gero, pralaimi tie režisieriai, kurie renkasi psichologinio teatro kryptį, bando kopijuoti profesionalų dramos teatrą – juk dauguma vaidintojų neturi mokyklos, jiems sunku visapusiškai vertinti aplinkybes, konstruoti vaidmenį, veikti žodžiu, jie gali net pamiršti tekstą per spektaklį… Laimi tos trupės, kurios drąsiau eksperimentuoja su vaizdu ir muzika.

Artistų pašlovinimas

Neįgaliųjų teatrų artistų pavardžių publika dažniausiai nesužino. Festivalyje vienintelis Vilniaus dienos centras ,,Šviesa“ pateikė savo spektaklio programėlę. O Pasvalio r. Lavėnų socialinės globos namų gyventojų teatro trupės jautriame spektaklyje „Keleiviui…“ vadovas ir pagrindinio (Pasakotojo) vaidmens atlikėjas Sigitas Paliulis rado būdą, kaip vaidinimo metu bent vardus savo vaidintojų paminėti (publikos simpatijas pelnė atlapaširdis Kiemsargis Vytukas, „padaręs gramelį“ iš „fleškutės“ ir prisipažinęs, kad ,,„niekas nematė“…).

Teatro trupės veiklos kryptį lemia vadovo profesinė kvalifikacija, jo išsikelti tikslai, skonis, finansinės galimybės (retai kas gali įpirkti dailininkų, kompozitorių paslaugas). Dar sovietmečio pabaigoje teko regėti Vilniaus kurčiųjų pantomimos teatro gana stiprių spektaklių (rež. Jonas Vaitiekaitis – ilgametis Valstybinio jaunimo teatro aktorius, pedagogas). Buvo netikėta sužinoti, kad pantomimos spektakliuose, kuriuose itin svarbi muzika, klausos negalią turintys artistai jautriai reaguoja į ritmo skleidžiamus virpesius ir įdėmiai seka vienos girdinčios aktorės judesius… Šiųmečiame „Begaso“ festivalyje nuostabą sukėlė Pranas Pliuška – nors spektaklyje „Kiekviena gyvenimo minutė“ vyravo tekstas (veikėjai diskutavo apie šių dienų meilę iš ateities laiko perspektyvos), mizanscenos buvo statiškos, net neįtariau, kol per apdovanojimų ceremoniją jo už parankės į sceną neišvedė kolegė, kad šis humorą mėgstantis artistas ir Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo teatro trupės vadovas turi regėjimo negalią…

Festivalio vertinimo komisijos pirmininkas Jokūbas Vilius Tūras po renginio taip pakomentavo komisijos sprendimą: „Ne kartą dirbau su negalią turinčiais žmonėmis, kūriau socialines reklamas apie jų integraciją į visuomenę, dienos centre „Šviesa“ vedžiau kino ir teatro užsiėmimus… Kiekvieno neįgalių žmonių teatro kolektyvo artistams būdinga skirtingo tipo ir lygio negalia. Vertindami kreipėme dėmesį į spektaklio idėją, į tai, kaip režisieriai sugebėjo paskirstyti užduotis vaidintojams, atsižvelgdami į jų skirtingas negalias. Vadovams svarbu teisingai pasverti aktorių galimybes. Sudėtinga išlaviruoti tarp paprastumo ir prastumo. Neretai, kai būna paprastesnis sprendimas, spektaklis – aiškesnis ir nuoširdesnis…

Vilniaus neįgaliųjų dienos centro trupės muzikinis spektaklis „Nojaus arka“ nustebino atlikėjų gausa ir muzikalumu bei dviejų pagrindinių aktorių, kūrusių Adomo ir Ievos vaidmenis, organiškumu ir plastiškumu… Šis spektaklis pelnė ,,Begaso“ prizą, nes jame dalyvavo daugiausia žmonių su negalia, o režisierės Saulės Degutytės skirtos užduotys visiems buvo įkandamos. Festivalio simboliu laikyčiau Vilniaus m. dienos centro „Šviesa“ režisierės Silvijanos Bielskytės spektaklį ,,Neįmanomai įmanomumo link“, jo personažą Džonataną Livingstoną Žuvėdrą, kurią nuostabiai įkūnijo žavi Justina Markevičiūtė…“