Unikalioje Vilniaus vietoje, Pilaitės dvarvietėje, birželio mėnesį vyko archeologijos, paveldo ir kūrybiškumo stovyklos 6-12 metų vaikams. Užsiėmimuose po atviru dangumi stovyklautojai paragavo archeologo duonos, susipažino su įvairiomis meno rūšimis, turškėsi Sudervėlės upelio tvenkinyje ir mėgavosi taip lauktomis atostogomis.

Seno dvaro vasarvietės teritorijoje, prie upelio, vėsioje senų medžių paunksnėje, tyliai darbuojasi būrelis vaikų. Jie vandenyje ieško senovės radinių. Visas radybas atsargiai deda į tam skirtas dėžutes, jas praplauna ir vėliau džiovina, rūšiuoja ir ruošia būsimai ekspozicijai. Paklausti, ką įdomaus rado, berniukai puola pasakoti: rasta sena spyna, kurioje nesimato skylės raktui, surūdijusi rankena ir daug stiklo. „Mes čia nežaidžiame archeologijos, – pasakoja stovyklų „Baltaragis“ ir „Būsiu archeologas“ organizatorė Larisa Gureckienė. – Vaikai dirba pagal tuos pačius principus kaip profesionalūs archeologai ir su tokiais pačiais įrankiais.“ Pasak L. Gureckienės, šie vaikai jau ne pirmus metus dalyvauja jų stovyklose, tad nemažai žino apie šią mokslo šaką, nors prieš tai jiems archeologija asocijavosi tik su dinozaurais.

Šių kūrybinių stovyklų vieta pasirinkta neatsitiktinai. Senosios Pilaitės teritorijoje yra išlikę įvairių laikų kultūros paveldo vertybių – senovės gyvenviečių vietų, piliakalnių, pilkapių, malūnų. Yra išlikusios XVI a. pilies griuvenos ir buvusio dvaro pastatai. 1499 m. šią pilį pastatė garsios LDK didikų giminės atstovas Grigalius Astikas. Pilis XVII a. buvo sugriauta ir neatstatyta, o dvaro nuosavybė keliavo iš vienos giminės rankų į kitas, ne kartą buvo perstatytas pagrindinis ir pagalbiniai dvaro pastatai. Todėl nenuostabu, kai vienos pamainos stovyklautojai rado vitražo stiklą, pradžiuginusį visus vaikus. Jie galės teigti, kad prisidėjo prie tikro istorijos tyrinėjimo.

Jaunieji archeologai ne tik tyrinėjo Pilaitės dvarvietės teritoriją, bet buvo nuvykę ir į tikrų kasinėjimų vietą Vilniuje. Stovyklautojai pasižvalgė po archeologo Lino Girliavičiaus tyrinėjamą senamiesčio objektą Maironio g.15. Nors kepino kaitri saulė, vaikai kantriai klausėsi pasakojimų apie XVI a. namus, smalsiai tyrinėjo čia rastus reliktus – monetas, papuošalus. L. Gureckienė pasidžiaugė, kad šių vaikų žodyne jau atsiradę terminai: koklis, čerpė, glazūra, keramika, mentelė ir pridūrė, kad auga labai žingeidi karta.
Antrosios stovyklos „ Baltaragis“ tema yra menai. „Vaikai dabar yra įsprausti į tam tikrus rėmus, jie visi, tarkim, medį piešia vienodai. Jie nebeturi fantazijos, – dalinasi patirtimi stovyklos organizatorė. – Todėl šios stovyklos tikslas yra pažadinti jų kūrybiškumą.“ Vaikai per savaitę išbandė įvairiausias meno rūšis – piešė mandalas, mokėsi šokti, klausėsi paskaitų apie meną, fantaziją bei žinias pritaikė praktikoje. Stovyklų lektoriai supažindino vaikus su senovės amatais, restauravimu ir netgi interjero dekoru.
L. Gureckienė pabrėžė, kad stovyklų esmė ne tik supažindinti su menais, archeologija ir paveldu, bet ir skatinti vaikus bendrauti ir bendradarbiauti, išmokti būti su gamta ir pačiu savimi. „Kantrybė – tai savybė, kurios labai trūksta šiuolaikiniams vaikams, – pasakoja pašnekovė. – Pas mus stovykloje nebuvo galima naudotis mobiliaisiais telefonais, o atlikti konkrečią užduotį skirdavome nemažai laiko.“ Iš pradžių sutrikdavę, vėliau jaunieji stovyklautojai greitai priėmė šias žaidimo taisykles. Jie mokėsi vienas iš kito, skatindavo ir patardavo. Stovyklos pamainoje buvo keletas vaikų su specialiais poreikiais, tačiau visi stovyklautojai sutarė puikiai, kaip viena didelė šeima.

Ir vaikai, ir jų tėvai sutaria, kad stovyklos pabaigoje surengtos darbų parodėlės ir nedidelės ekspozicijos įprasmino jų veiklą. Vaikai galėjo didžiuodamiesi pristatyti savo darbus ir radinius, tėveliai neslėpė džiaugsmo, kad vaikai grįždavo pilni įspūdžių ir naujų atradimų. Devynmečio Lauryno mama Laima pasakoja, kad stovykla buvo informatyvi ir gausi žinių. Jos sūnus po stovyklos labai susidomėjo archeologija ir kitais metais planuoja grįžti į stovyklą. Istorija besidomintis berniukas teigė, kad jam žiauriai patiko visos veiklos grupėje „Būsiu archeologas“.

Urtė – labai smalsi mergaitė, dalyvavusi abejose stovyklose, todėl taip pat džiaugėsi šia patirtimi. Ji paminėjo, kad „Baltaragio“ stovykloje buvo daugiau įvairesnės veiklos, o archeologinėje – daugiau susikaupimo ir darbo. Paklausta, ar kitais metais dalyvautų šiose stovyklose, atsakė, kad būtinai čia sugrįžtų.

„Radome plytų, šakutę, durų rankeną, – beria informaciją apie archeologinius radinius stovyklautoja Salvija. – Man stovyklos labai patiko, galėjome ir piešti, lipdyti iš molio ir daug maudytis.“ Mergaitei taip pat patiko archeologo Arūno pasakojimai, baigiamasis stovyklos darbas – herbo piešimas.

Damjano nuomonė apie stovyklas taip pat buvo kuo geriausia, o berniuko mama Jurgita gyrė organizatorių ir pedagogų darbą. Ji patikino, kad tik jų dėka vaikai buvo sudominti ir įtraukti į paslaptingą archeologijos ir menų pasaulį.

Be įdomios veiklos, naujų pažinčių ir atradimų vaikus neabejotinai džiugino ir maudynės tvenkinyje. Iki soties prisipliuškenę, paskanavę agurko su medumi ir šviežios duonos, jie virsdavo tikrais poetais. „Ar girdi, kaip kvepia duona?“- sakydavo vienas kitam, gėrėdamiesi akimirkomis, kurių ilgai nepamirš.

Stovyklos „Baltaragis“ ir „Būsiu archeologas“ yra dalis Vilniaus neįgaliųjų dienos centro projekto „Kultūros edukacija „Etno-VASARA“, kuris dalinai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos programos „Ugdymas kultūra“.