Šių metų birželio 3 dieną organizuota neįgalių žmonių  (22 žmonės, jų tarpe – devyni, judantys neįgaliųjų vežimėlių pagalba) grupės kelionė traukiniu  iš Vilniaus  į Kėdainius.

Kelionės tikslai – įvertinti neįgaliųjų ir žmonių, turinčių kitų specialiųjų poreikių (pvz., tėvų su vaikų vežimėliais, senjorų, turistų dviratininkų ir pan.) galimybes keliauti po Lietuvą jiems patogiausia transporto priemone – traukiniais, o taip pat – įvertinti mažesnių Lietuvos miestų turistų lankomų vietų pasiekiamumą, pritaikymo universalumą bei sudaryti žmonėms su judėjimo negalia tinkamus patogius turistinius maršrutus. Kėdainiuose neįgalūs turistai pamatė Senamiestį, aplankė teminius, Pelėdnagių, Nociūnų kaimus – ten vykdomos edukacinės programos. Tikslinę neįgaliųjų grupės kelionę visapusiškai rėmė naujai išrinktas Kėdainių meras Saulius Grinkevičius. Su juo neįgalūs vilniečiai susitiko Nociūnų kaime. Mero nuomone, problemas, kylančias neįgaliesiems keliaujant traukiniais į mažesnius Lietuvos miestus, laikas išspręsti surėmus pečius Lietuvos geležinkelių vadovams, mažesnių miestų merams ir iniciatyvioms neįgaliųjų organizacijoms.

Kviečiame pažiūrėti Balticum – Kedainiai žinių reportažą apie šią kelionę:

Kažin kaip reaguotų santykinai sveikas nesenas žmogus, jei, pavyzdžiui, nusipirkęs bilietą į traukinį, nuvešiantį jį (kaip žmogus tikisi) iš Vilniaus į Kretingą, būtų išleistas tik Klaipėdoje – ir ne dėl savo kaltės! Įsivaizduokite – visus norinčius išleidžia Kretingoje, o tik TAU prieš nosį užveriamos durys! Toks žmogus būtų šokiruotas: aiškintųsi, rašytų skundus, reikalautų kompensacijos, gal net kreiptųsi į kurį nors seimo narį ar tiesiai į Briuselį dėl Žmogaus teisių, žmogiško orumo pažeidimų… Tačiau žmogus, judantis vežimėlio pagalba į panašią situaciją gali pakliūti vos ne kasdien – jam ne naujiena „pergalingai” įveikinėti slenksčius, kurių vadinami įgalieji dažnai net nepastebi…

Problema ta, kad ne visi Lietuvos geležinkelių traukiniai turi pritaikymus – integruotus keltuvus ar pandusus, o pristumiami keltuvai yra tik didžiųjų Lietuvos miestų geležinkelio stotyse – nėra kaip išlaipinti neįgalius žmones mažuosiuose miestuose. Žinomas ir toks diskriminacinis atvejis, kad Vilniaus geležinkelio stotyje moteriai, judančiai vežimėlio pagalba atsisakė parduoti traukinio bilietą į Kėdainius – esą, nebus kaip (ar kam) iškelti iš vagono.

O taip kelionė vyko atgal į Vilnių, kai atvyko neįgaliesiems pritaikytas traukinys

Beje, neįgaliųjų grupės vadovas bet kokią kelionę traukiniu derina su Lietuvos geležinkeliais ne trumpiau kaip dvi savaites.

Rūta Drąsutytė-Čepienė