2013 m. birželio 20 d. Medininkų pilies prieigose vyko neįgaliųjų judėjimo pradininkų susitikimas.

Pagal organizacijoje turimus ir tikslinamus sąrašus respublikoje gyvena apie 120 žmonių, kurie pirmieji pradėjo neįgaliųjų judėjimą Lietuvoje. 1970 m. jie įkūrė slaptą neįgalių žmonių būrelį „Draugystė“ ir leido ranka perrašinėjamą laikraštį „Draugo žodis“. Būrelis jungė apie 400 narių su sunkia fizine negalia. Sovietinė valdžia nepripažino šio judėjimo ir jam trukdė, tačiau šie žmonės kasmet organizuodavo susitikimus, sportines varžybas, padėdavo vienas kitam. Iš šio judėjimo išaugo Lietuvos neįgaliųjų draugija, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga, Lietuvos paraplegikų asociacija ir kitos organizacijos.

Gera matyti visus atvykusius į šį pobūvį, kad vėl galime pajusti draugo petį, išvysti draugišką žvilgsnį, prisiminti gražius jaunystės metus, svajas, kai buvome tarsi viena šeima. Tad sveikinu visus atvykusius į šią Lietuvos žmonių su negalia Sąjungos dovanotą mums renginį. Nuoširdžiai už jį dėkoju visiems organizatoriams. Manau, visi prisidės mintimis prie šios mano padėkos. O mūsų mintys stiprios, juk jomis sugebėjome pakeisti daugelio likimo brolių ir sesių likimą – išvaduoti iš lovos, iš keturių kambario sienų. Mūsų minčių ryšys išliko stiprus. Tą pajutau skambindamas dėl šio susitikimo. Ne vienas ištarė, jog jam jau pranešė. Aišku, tik maža dalis čia atvyko. Metai daro savo – silpsta jėgos, o tai mažina entuziazmą. Vis sunkiau atlaikyti keliones, jos tapo brangios. Daug iš mūsų, anksčiau vaikščiojusių, dabar atsisėdo į vežimėlius, o tokiems jau reikalingas specialus transportas. Nemažai yra išėjusių amžinybėn…

Bet vistik būkime optimistais ir mokėkime pasidžiaugti savimi ir kitais. Mokėkime džiaugtis smulkmenomis. Pamačius naujai padarytą nuolydį ant šaligatvio, įvažiavimą į parduotuvę ar kitą įstaigą, pamąstykim ar ne mūsų būrelis padarė tam pradžią. Dabar nieko nestebina neįgaliojo vežimėlis televizijos ekrane, įvairiuose muzikos kolektyvuose. Prieš 30-40 metų tai buvo sensacija. Jauniems mūsų likimo žmonėms visa tai atrodo natūralu – įvažiavimai, nuolydžiai, takas per kopas prie jūros, bet mes prisiminkim koks džiaugsmas buvo, kai būrelio narės Ritos Malinauskienės aktyvumo dėka buvo gautas mažas kampelis Palangos kempinge prie “Gubojos“ ir nutiestas takas prie jūros. Džiaugėmės gavę erdvų plotą Monciškėse prie jūros, kurį užpildydavo palapinėmis. Dabar ten puikuojasi patogūs neįgaliesiems vasarnamiai. Nemažai mūsų draugų poilsiauja ir Šventojoje.

Gyvenimas bėga, žmogui vis norisi geriau. Mes būrelio veteranai, kurie dar turim jėgų irgi nenuleiskim rankų, savo pavyzdžiu, patarimais padėkime įgyvendinti vieną kitą įdėją. Bet svarbiausią parodykim vieningumą. Prisiminkim, kaip džiaugėmės pamatę draugą, atvykusį į susitikimą, ir neklausėm, kur jo palydovas, o klausėm ką padėt. Parodykim jauniems, ne amžium, o neįgalumo stažu, vežimininkams, kad jie taip pat turi aktyviai dalyvauti savo kolektyvų Neįgaliųjų Sąjungos ar Neįgaliųjų draugijos veikloje. Pasitaiko atvejų, kai rašydami projektus įrašo daug vežimininkų, o po to galvoja, kad vežimininkui užtenka dovanėlės, gražių žodžių. Juk, kaip minėjau pradžioje, būrelio siekis buvo kuo daugiau neįgaliųjų išvaduoti iš keturių kambario sienų. Tad būkime aktyvūs ir remkime likimo draugus.

Dar sykį dėkoju susitikimo organizatoriams, o draugams sveikatos ir dar ne sykį susitikti.

Egidijus Šatas.

Akimirkos iš renginio