Kovo 8 ir 9 d. 18. val. Vilniuje, Menų spaustuvėje „Stalo teatras“ kviečia į vienos dalies veiksmo muzikos ir ebru tapybos spektaklį – patyrimą „Pievos“.

Spektaklyje aktorė ir dailininkė Saulė Degutytė, kompozitorė, atlikėja ir muzikos terapeutė Snieguolė Dikčiūtė bei kūno judesio terapijos specialistė ir kinų mankštos taiči trenerė Raima Drąsutytė pasakoja savo gyvenimo istorijas ir dalinasi emocine patirtimi. Pasakoja ne žodžiais, o spalvų liejimo, meditatyvinės muzikos improvizacijos ir skambančios judesio plastikos priemonėmis. Spektaklio garso režisierius – Valdas Narkevicius, šviesų dailininkas – Tadas Juozapaitis.

Apie artėjančią premjerą kalba Saulė Degutytė, Snieguolė Dikčiūtė bei Raima Drąsutytė.

Saulė Degutytė: Spektaklis „Pievos“ peržengia tradicinio teatro ribas ir kėsinasi į tarpdisciplininio meno sritį. Spektaklis vadinasi „Pievos“, nes kiekviena scena baigiasi gėlės vaizdu. 12 scenų – 12 „gėlių“. Emocialus spektaklis nestokos spontaniškumo, netikėtumų, improvizacijos.

2010 m. Vilniaus knygų mugėje vedžiau kūrybines dirbtuves ir susipažinau su ebru tapybos meistre Irma Čekanauskiene. Susižavėjau šiuo menu. Ebru piešinys specialiais, natūraliais dažais kuriamas ant jūros dumbliais sutirštinto vandens, vėliau perkeliamas ant įvairių paviršių – popieriaus, keramikos, medžio, audinio, stiklo ir kitų. Tradiciniai ebru dažai nepersišviečia. Įprastai ebru vaizdus mato keli žmonės. O grafoprojektoriaus pagalba vaizdus matys daug žiūrovų. Pradėjau ieškoti naujų medžiagų… Atradau. Dažai bekvapiai, nekenksmingi, pati juos gaminu. Jau ketverius metus eksperimentuoju su spalvomis. Šią techniką išbandžiau dirbdama su specialiųjų poreikių vaikais. Vizualinis poveikis didžiulis – vaikai atsipalaiduoja, juos užburia vaizdai. Kilo mintis sukurti spektaklį, pasitelkus šią techniką.

Snieguolė Dikčiūtė: Terapinis garso poveikis žmogaus emocijoms ir jausmams – didžiulis. Tikimės spektaklį „Pievos“ parodyti menų terapijos konferencijoje, kuri kitais metais vyks Sicilijoje, Italijoje.

Spektaklyje naudojame retą instrumentą termenvoksą (esame dėkingos geranoriškiems kompozitoriams Antanui Jasenkai ir Antanui Kučinskui už galimybę juo naudotis). Jį 1920 m. sukūrė rusų inžinierius ir violončelininkas Levas Tereminas. Termenvoksas – pirmasis melodinis elektroninis instrumentas, išsiskiriantis švilpiančiu tembru, banguojančiu garsu ir galimybėmis atlikti solinius kūrinius. Ypatinga termenvokso savybė ta, kad juo galima groti neprisilietus prie instrumento. Tai atlikimui suteikia žavaus teatrališkumo. (Termenvoksą įsigijo garsusis komikas Čarlis Čaplinas, o fizikas Albertas Einšteinas, siekdamas atrasti fizikos ir muzikos ryšį, grojo smuiku kartu su Tereminu.)

Mūsų spektaklyje termenvoksas reaguoja į Raimos Drąsutytės judesius, nulemtus jos vidinių emocijų, ir skleidžia garsus, kurie persipina su elektrinio smuiko melodijomis, ritmais bei išmaniu garso dizainu, kurį ,,čia ir dabar“ kuria garso režisierius Valdas Narkevičius…

Gyvename vartotojų visuomenėje, kurioje klesti „tobulo grožio, sėkmės žmogaus“ kultas. Viešojoje erdvėje mums rodyti savo jausmus neleidžia elgesio ir etiketo standartai. Net šeimose vaikams draudžiame reikšti neigiamus jausmus. Reikalaujame, kad jie laiku paruoštų pamokas, būtinai parneštų dešimtukus, priešingu atveju grasiname sankcijomis… Taigi spektaklyje norime išlaisvinti emocijas, atsiverti. Pyktis ir švelnumas, džiaugsmas ir liūdesys – daugybė emocinių būsenų, kurias skirtingų meno medijų primonėmis bandysime spektaklyje atskleisti.

Gyvos tapybos ir atgyjančių spalvų potėpiais pražysta atrastų jausmų gėlės. Virpančioje elektrinio smuiko melodijoje išsiskleidžia atpažintų emocijų žiedai. Moters sielos judesiu išgautas garsas įsilieja į universalią gamtos simfoniją.

Raima Drąsutytė: Jei visapusiškai savo jausmus išgyveni, priimi, jie prateka tarsi kaip upė. Jei jausmus neigi, blokuoji, jie gali priminti apie save kūno skausmais arba išsiveržti su destrukcija. Šiame spektaklyje mes sakome „taip“ savo jausminėms patirtims, kokios jos bebūtų… Tai simbolizuoja gėlė kiekvieno epizodo pabaigoje. Garsas, vaizdas ir judesys – puikios priemonės, kurios padeda „saugiai“ išreikšti ir suvokti jausmus.

Kodėl įsitraukiau į meninę avantiūrą? Įdomu bendradarbiauti, dalintis – trijų menininkių jausmai galingesni nei vienos.

Grynai terapinis judesys nebūna skirtas publikai. Ieškome balanso. Šio spektaklio-patyrimo specifika ir formatas labiau reikalauja gebėjimo jausti savo kūną, klausyti vidinių impulsų, o ne gebėjimo tobulai jį valdyti. Judesys atsiranda iš impulsų ir jausmų sąveikos su vaizdu ir garsu. Kartais judesį nulemia tai, kokį garsą noriu išgauti iš termenvokso. Judėdama greta termenvokso jaučiuosi lyg prisiliesčiau prie 1920-ujų avangardinio meno…

Informacijos šaltinis: www.menuspaustuve.lt