Negalią turinčių asmenų padėtis visuomenėje istoriškai buvo pakankamai sudėtinga. Turintieji regos, judėjimo, klausos, intelekto ar psichikos sutrikimų asmenys nuo seniausiųjų ir iki pat šių laikų apibūdinami kitoniškumo, svetimumo, nepajėgumo kategorijomis. Net ir šiandien Lietuvoje negalią turinčių asmenų visavertis dalyvavimas švietimo, sveikatos, kultūros, darbo rinkos ir kituose visuomenės sektoriuose nėra nei norma nei vargu bau ar visuotinai atpažinta siekiamybė. 

Gyvename keistoje sandūroje tarp dviejų skirtingų visuomenės gerovės sampratų. Viena vertus, sovietiniai laikai mums įrėžė į sąmonę, kad neįgaliųjų tiesiog nėra arba jų neturi būti, juos patalpinant į uždaras, nuo visuomenės akių paslėptas institucijas. Kita vertus, dabartinėje neoliberalioje visuomenėje negalią turintys asmenys atsiduria konkurencijos ir meritokratijos vertybėmis grįstų visuomenei reikšmingų sprendimų ir veiklų paraštėse. Ir sovietinės, ir liberalios visuomenės atveju neįgalieji atsiduria už įprasto, normalaus visuomenės gyvenimo ribų, arba jiems sukuriant specializuotas būties alternatyvas arba juos tiesiog paliekant bendros atsitiktinės socialinės tėkmės valiai. Taip turintieji negalią įsisuka į socialinės atskirties ratą, įtvirtinantį šių asmenų žeminimą, beviltiškumą ir diskriminaciją, sukuriantį paralelinę paženklintąją neįgaliųjų visuomenę.

2006 metais Jungtinės tautos, inicijuotos negalę turinčių asmenų ir jų šalininkų, paskelbė Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurioje nedviprasmiškai įvardijamos naujos vertybės ir gairės. Konvencija siekia „skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui“. Kitaip tariant, pasaulio šalys sutarė, kad nuo šiol neįgalieji turi teisę visaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime, kaip ir kiekvienas bet kuris žmogus. Jau 142 šalys, ir Lietuva – 2010 metais, ratifikavusios konvenciją, įsipareigojo ir prisiėmė atsakomybę įgyvendinti Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas savo šalių įstatymuose ir praktikoje diegti lygybės ir nediskriminavimo, prieinamumo prie visuomenės išteklių, lygybės prieš įstatymą, gyvenimo savarankiškai ir įtrauktiems į bendruomenę principus.

Tai – esminis valstybių ir visuomenės požiūrio keitimas į negalią turintį žmogų. Iki šiol mes gyvenome ir tebegyvename ne teisių, o globos ir socialinės paramos praktikoje ir politikoje. Negalę turinčių asmenų globos tradicija, trunkanti nuo viduramžių iki šiandien, susiformavo krikščionybės įtakoje turint kilnią misiją padėti beteisiams visuomenės nariams atliepiant į prigimtinį žmogaus poreikį būti mylimam ir pripažintam Kito akyse. Šią misiją geriausiai atspindi Motinos Teresės veikla su beteisiais neliečiamųjų kastos asmenims arba Žano Vanje įkurtos Arkos bendruomenės. Tačiau globos diskursas industrinio tipo šalyse transformavosi į požiūrį, kad neįgaliesiems geriausia būti apsaugotiems nuo visuomenės ir gyventi nuo visuomenės atskirtose įstaigose. Institucinis globos požiūris įtvirtino diskriminacinę paternalistinę praktiką ir normą, be to, specifinį bei ypač žemą negalią turinčių asmenų statusą, kaip nuo kitų priklausomų ir mažai ką gebančių individų. Tuo pačiu visos sprendimo dėl negalią turinčių asmenų gyvenimų galios buvo atiduotos techniškoms, bet toli gražu ne visada mylintį žvilgsnį turinčių specialistų rankoms. Socialinių paslaugų požiūris bando spręsti šią atskirties problemą skatindamas taip vadinamąją deinstitucionalizaciją. Tikimasi, kad socialinių paslaugų pasiūla ir įvairovė leis negalią turintiems žmonėms suteikti kokybiškas paslaugas. Tačiau socialinių paslaugų entuziastų siekiai pasiteisino tik iš dalies. Tik santykinai maža dalis negalią turinčių asmenų perėjo į tikras bendruomenines paslaugas, kur neįgaliesiems buvo sukurtos asmens orumą ir socialinį dalyvavimą konstruojančios sąlygos. Ypač Rytų Europos šalyse įstatymiškai nebuvo sukurtos sąlygos pakeisti sistemą taip, kad visos socialinės paslaugos taptų realiai bendruomeninėmis, kad visi neįgalieji be išimčių turėtų normalias, visuomenėje įprastas gyvenimo sąlygas. Įvyko taip, kad uždaros institucijos perdažė simbolines ir realias sienas, o naujos socialinės paslaugos neretai atkartoja tą patį institucinį modelį.

Neįgaliųjų teisių konvenciją įveda naują sampratą, naują požiūrį: negalią turintys asmenys turi teisę gyventi tose pačiose aplinkose, kaip ir visi visuomenės nariai, gali naudotis tuo pačiu visuomenės gėrybėmis ir tomis pačiomis teisėmis, kaip ir bet kuris pilietis. Kita vertus, teisių požiūris nėra visiškai naujas, kai kuriose Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse jis jau veikia keletą dešimtmečių ir visiškai pasiteisino. Pripažinta neįgaliųjų teisė gyventi savarankiškai, įdiegti bendruomeniniai socialinių paslaugų modeliai. Įdomu tai, kad ši perspektyva sudaro prielaidas neįgaliesiems ir jų šeimos nariams gyventi visavertišką gyvenimą, neįgaliesiems praleidžiant laiką bendruomenės ritmu, o jų šeimos nariams išliekant aktyviems darbo rinkoje. Čia ypač svarbu atpažinti socialinio teisingumo dimensiją, numanančią papildomas priemones neįgaliesiems, jiems leidžiančios visavertiškai naudotis visuomenės ištekliais ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Lygybė be socialinio teisingumo arba be papildomų priemonių reikštų neįgaliųjų išmetimą į laisvą rinką, taip neišvengiamai, asmenims dėl savo negalių neturint galimybių prieiti prie visuomenės išteklių, sukuriant naujas diskriminacijos formas

Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencija yra iš esmės naujas požiūris, įpareigojantis šalis kurti tokius įstatymus, kad negalią turintys asmenys gautų tokią paramą, kuri ne skatintų senas ar naujas diskriminacijos formas, bet sudarytų konkrečias sąlygas, kad neįgaliųjų dalyvavimas švietimo, sveikatos, kultūrinos, darbo rinkos ir kituose visuomenės sektoriuose ir organizacijose būtų ir veikianti norma, ir konkreti siekiamybė.