Pagrindinis jos tikslas – visada padėti Vitai. Patricija negalėjo atsidžiaugti, kad būnant čia pradėjo smarkiai gerėti Vitos sveikata: ji niekada taip gerai nesijautusi: net kelionė su vaikštyne nuo žingsnio padidėjo keliolika kartų. Sveikasis suprunkštų – keliolika žingsnių? Taip. Tačiau visą gyvenimą neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiai merginai – tai milžiniškas laimėjimas.

Vitos Bitte sveikatos pagerėjimu labai džiaugėsi ir kita savanorė VARSENIK GHAZARYAN. Mergina atvyko iš Armėnijos. Prieš tai kreipėsi į organizaciją, buriančią savanorius – po 2 mėnesių jau turėjo kvietimą, kuris buvo būtent tada, kai ji neteko darbo. Tai ir buvo lyg savotiškas lemties įrodymas, kad šis „bilietas“ yra skiras būtent Jai.

Nesvarbu, kad Armėnija gerokai nutolusi nuo Lietuvos, tačiau žmonės visur susiduria su panašiomis problemomis. Varsenik apgailestavo, kad daugelis neįgaliųjų jos šalyje negalėtų patekti į visas įstaigas – ne viskas padaryta žmogui. Ir nors yra televizijos laidų, kuriose jau kurtieji mato vertimus į gestų kalbą, tačiau patekti į pastatus turintiems judėjimo negalią– dar sudėtinga. Retoriškai nuskambėjo klausimas: „dažnai daroma tik dėl to, kad kažkas padėtų „pliusiuką“? Tiesa, ji pasidžiaugė, kad miesto transportas jau tobulėja – jis pritaikomas neįgaliesiems.

Lietuvoje Varsenik labai gera. Ir čia jai patinka viskas: žmonės, aplinka. Ji teigia, jog nesutiko žmonių, kurie būtų atsisakę padėti – nė karto nebuvo jokių problemų ir dėl kalbos. Nors abu jos tėvai turi aukštąjį išsilavinimą (mama – pedagogė, o tėvas – inžinierius), tačiau jų reakcija dėl dukros apsisprendimo savanoriauti nebuvo teigiama. Mergina sako, jog suprantanti, kodėl jiems iškilo klausimas: „Kam Jai to reikia?“. Išleisti dukrą į mažai žinomą šalį – visada yra nejauku, juk visi tėvai sielojasi dėl savo vaikų… Internetas suteikia puikią galimybę neatitolti: ji kasdien pabendrauja su savo artimiausiais, o savo pavyzdžiu Varsenik jau baigia „užkrėsti“ ir savo sesę – kuri taip pat ima svajoti apie savanorystę.

Darbų jai ZKŽSNS netrūksta. Ji organizavo čia anglų kalbos kursą, dabar – moko kulinarijos (tai jos hobis). Ji mielai pluša su įvairaus amžiaus vaikučiais, kurie labai noriai čia renkasi –mokė juos dekupažo paslapčių, kartu piešia, daug bendrauja. Ir vyresnio amžiaus žmonių grupę užimanti – ruošia kartu maistą (ir tądien, kai apsilankiau, čia buvo pats darbo įkarštis: grupė vyresnio amžiaus moterų ruošėsi kepti bananinius keksiukus. Dirbantiems trukdyti nevalia… Kai užsukau dar kartą, ant stalo pūpsojo kalnas skanėstų, o dar kieme pasitiko viliojantis aromatas: „Tikrai labai skanu“). Būdama Lietuvoje, nacionalinių patiekalų ji retai ruošia, kadangi nėra reikiamų produktų: štai dolma – labai panaši į „balandėlius“, tik naudojami vynuogių lapai. Kai Antalieptėje (Zarasų raj.) vyko tradicinė, tarptautinė gaspadinių šventė (tema ,,Tradiciniai tautiniai patiekalai“), Varsenik visus nudžiugino armėniškais skanėstais, kurie šventės dalyviams labai patiko, pelnydama tautodailininko P. Savicko prizą.

Varsenik baigusi Universitetą Armėnijoje. Šioje šalyje labiausiai vertinama darbo patirtis, todėl aukštojo mokslo diplomas – nėra kortelė turėti gerą darbą. Bedarbystės problemos čia labai aktualios. Savanoriaujant įgytą patirtį – dirbant su jaunimu, su vyresnio amžiaus žmonėmis – Varsenik vadina neįkainojama, ir tikisi, kad tikrai pravers.

Ar ji pastebi neįgaliųjų žmonių netoleravimą savo šalyje? Ji to nėra pastebėjusi, todėl mananti, kad su jaunimas tolerantiškiau žiūri į neįgaliuosius. Neretai kalta būna ir pačių neįgaliųjų nenoras bendrauti, baimė pasirodyti visuomenėje.

Ji norėtų pasidalinti su visais mintimis, kurios tikrai labai padeda:

• Niekada nebijokit daryti tai, kas patinka; 
• Suburkite ratą žmonių, kurie spinduliuoja gerumą, meilę (atsiribokite tų, kurie gyvenime mato tik juodas spalvas); 
• Nesigilinkite į aplinkybes, kurių negalite pakeisti, bet visada darykite tai, kas tau arčiausiai širdies. 

Gyvendama Armėnijos sostinėje, ji regi žmones, nuolat skubančius, pavargusius nuo kasdieniškos rutinos. Būdama mažyčiame Lietuvos miestelyje, puikiai suprato, kad čia turinti daugiau galimybių pabūti tyloje su savimi. Ji sužavėta Zarasų gamta (ir nors dabar tiek daug pilkos spalvos, tačiau ir tai miela širdžiai). Varsenik džiaugiasi atsiradusiu atvirumu – sau ir aplikiniams. Juk gerumas – tarsi riedantis nuo kalno akmuo, kuris sukelia griūtį – bet … teigiamą griūti. Jei tau kažkas padarė gera, ir Tau norisi atsakyti tuo pačiu…. O jau tada pastebi, kaip aplinkui ima didėti Gerumo ir Meilės sala….

Toje Gerumo ir Meilės, Dėmesio ir Atjautos saloje visada labai Gera Būti – gera žinoti, kad Tu čia esi mylimas. Tokią Salą ČIA radusi Vita Bitte.

VITA BITTE. Prisipažinsiu, jog labiausiai nustebau, išgirdusi, jog ši, neįgaliojo vežimėlyje sėdinti mergina, turinti ir lydintįjį asmenį, yra …savanorė. Bet kaip kitaip? Nešti gerumą – privalu kiekvienam. Ar pamenate, Motina Teresė teigė: „Mes negalime daryti didelių dalykų, o tik mažus su didele meile“. Nesvarbu, kokio dydžio darbai – svarbu, kad jie atliekami su didele meile. Ši mergina – iš Valmiera (Latvija). Ji sakanti, kad vaikystė buvusi nelengva – gal tai ir įkvėpė ją nepasiduoti: iki 5 metų ji „gyveno“ tik lovoje. Čia tilpo visas jos vaikiškas pasaulėlis. Vėliau pasaulio ribos ėmė plėstis – gavusi neįgaliojo vežimėlį. Mokykla jai buvo sunkiai pasiekiama, pirmoji klasė buvo baigta, nors ir gerais įvertinimais, tačiau… Vita gavo med. Komisijos rekomendaciją į kitą mokyklą, kurioje mokėsi panašaus likimo vaikai. Mokytis labai patiko.