Kalbėdami apie savanorius ir savanorystę, dažnai manome, jog žinome labai daug, tačiau neretai širdies kamputyje sukrebžda abejonė: „kas gi skatina rinktis mažai žinomą šalį, ar savojoje nėra panašių bėdų?“ Kai prieš keletą dienų su mokiniais lankėmės Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjungoje, ten mūsų diskusijoje dalyvavo ir 3 savanorės: Patricija Penese, Vita Bitte ir Varsenik Ghazaryan.

Visos jos yra dalyvės tarptautinio projekto, kurio pagrindinis tikslas – nedirbančio jaunimo iki 29 metų (šiai kategorijai priklauso neįgalieji ir soc.rizikos šeimų) užimtumas, saviraiškos galimybės bei įvairi pagalba asociacijai. (Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjunga – priimančioji organizacija, administruojanti – Gražutės regioninis parkas, siunčiančioji – tos šalies organizacijos, iš kurios yra savanoriai. Olga Ludziš, Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjungos vadovė – projekto mentorius, čia dirbančios socialinės darbuotojos – Jurga Miškinytė ir Sandra Ludziš yra tutoriai).

Iš Indijos kilęs sufijų mokytojas Hazratas Inajatas Chanas akcentavo: „Kiekviena būtybė turi savo pašaukimą, ir jos pašaukimas – tai šviesa, kuri nušviečia jos gyvenimą. Žmogus, ignoruojantis savo pašaukimą, panašus į neuždegtą žibintą. Tas, kuris nuoširdžiai ieško savo tikrojo pašaukimo gyvenime, pats yra to pašaukimo ieškomas. Jam besikoncentruojant į ieškojimą, šviesa pradeda skverbtis į jo sumaištį – vadinkite tai atsivėrimu, vadinkite tai įkvėpimu, vadinkite tai, kaip norite. Nepasitikėjimas veda į šoną. Nuoširdumas veda tiesiai į tikslą“. Taip ir knietėjo sužinoti, kas gi tos savanorės? Ar jos dar ieško savo pašaukimo, ar pašaukimas pats jas surado? Nors visų trijų akyse liepsnojo mažytės meilės kibirkštėlės, tačiau labai knietėjo sužinoti, kas jų gyvenime ta Tikroji Šviesa?

PATRICIJA PENESE. Žavi, jauniausia iš šių merginų, tačiau jau turinti patirties – savanoriaujanti ne pirmą kartą. Ji niekada neatsisakanti naujų iššūkių, nes visada „dega“ išbandyti tai, kas nauja, dar nežinoma. Į pirmąją savanorystę Patricija vyko prieš dvejus metus. Tai buvo 6 savaičių projektas… Salake (Zarasų raj.), tačiau visiškai nepanašus į šį.. Antroji savanorystė – Lenkijoje „Mokykla lyderiams“. Tai Projektas – stovykla, vykstanti anglų kalba. Apie šį projektą mergina pasakotų labai daug. Jis buvo ne tik labai įdomus, kadangi savanorių buvo daug ir iš įvairių šalių, bet ir labai naudingas.

Ir štai jau trys mėnesiai čia, Zarasuose. Šįkart ji – lydintis asmuo. Jos globojama Vita Bitte – turi judėjimo negalią, todėl reikalinga pagalba, tačiau, kaip bebūtų keista, Vita – taip pat savanorė.

Klausiausi ir negalėjau nesistebėti, kaip mergina barsto išminties perliukus. Pats pasikrauni tokios teigiamos energijos, užplūsta nuostabiausių emocijų banga… Mergina ieško – dar nerado tikrojo savo pašaukimo, tačiau viskas, ką ji daro – tai veikla vardan to, kad kažkam būtų geriau. „Jei darytume tik tai, ką mokame geriausiai, visada liktume stovėti toje pačioje vietoje“ – teigia ir ima pasakoti, kad pirmąkart tėvų visiškai nenudžiugino jos pareiškimas, jog vykstanti savanoriauti. Į antrąjį Patricijos savanoriavimą tėvai jau žiūrėjo ramiau – atlaidžiau… Na, o šis išvažiavimas abejonių jiems nebekėlė. Tėvai mato ir supranta, kad dukra čia laiminga…. (o juk matyti laimingus vaikus trokšta visi tėvai).

Ko reikia savanoriams? Svarbiausia – nebijoti. Kai atsiduri tarp žmonių, supranti, kaip greitai ištirpsta visi kultūriniai skirtumai, kalbos barjeras. Reikia viską išbandyti, priimti. Vienodų dienų, vienodų situacijų tikrai niekada nebūna. Ir net tai, kas kartais būna džiugu, kitą dieną – gali liūdinti ir neraminti.

Patricija iš Latvijos. Rygoje ji turi darbą, tačiau savininkai ją mielai išleido. Mergina teigia, kad senamiesčiuose neįgaliesiems ypatingai retai būna pritaikyti pastatai – čia baiminamasi pakenkti paveldo architektūrai. Jos lankytoje mokykloje neįgaliųjų nebuvo. Jų ir negalėjo būti, nes tam nebuvo sąlygų. Mergina turi kelis draugus, turinčius negalią, todėl drąsiai teigia, kad jie – tokie patys kaip visi. Juk nesvarbu, kad gal vienam reikia ilgiau pamąstyti, o kitam – daugiau laiko atlikti darbui, tačiau taip, kaip mes su meile žiūrime į mažą vaiką, grožimės juo, taip turėtume žiūrėti ir į kiekvieną žmogų, nes šis jausmas mus visus suartina ir daro kilnesnius. Pabuvojusi savanore Lenkijoje, ji puikiai suprato, kad pasaulis labai mažas, o tokie projektai suteikia unikalią galimybę – įgyti gyvenime įvairios reikalingos patirties, praplėsti akiratį, bet svarbiausia – padeda pažinti savo galimybes.

Kokių savybių reikia savanoriams? Kantrybės, kantrybės. Žmonės bijo būti savimi, jie bando taikytis, bando ieškoti būdų, kaip neišsiskirti iš kitų.

Neseniai su Zarasų krašto ŽSNS socialine darbuotoja Jurga Miškinyte lankėsi šeimose. Patricija suprato, kad kokia ji esanti labai laiminga ir kiek daug ji visko turinti. Ilgai nepamirš laimingų žmonių akių, veidų, gavus dovanėlių. Štai čia ir pajunti, kas yra tikrosios vertybės ir tikroji laimė. Daugelis tikriausiai net įsivaizduoti negali, F.Dostojevskio žodžiais tariant, „Koks gražus būna gyvenimas, jei padarai ką nors gera ir teisinga“.