Antradienį Turizmo ir verslo informacijos centre vyko renginys „Organų donorystė – faktai ir mitai“, kurį organizavo Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjunga. Į renginį susirinko savivaldybės, seniūnijų, Viešosios įstaigos Ukmergės ligoninė, Pirminės sveikatos priežiūros centro darbuotojai, Senamiesčio pagrindinės mokyklos moksleiviai, mokytojai, kiti ukmergiškiai.

Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė Lionė Aleksienė, padėkojusi visiems susirinkusiems, sakė, jog renginys organizuotas tam, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie donorystę, jos svarbą ir reikšmę tiems, kuriems organų transplantacija gali išgelbėti gyvybę. Apie tai pasakojo Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė, Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėja Rasa Pekarskienė. Renginio metu susirinkusiems buvo demonstruojamas dokumentinis filmas apie donorystę.

Rūpi tik tiems, kurie su tuo susiduria

U. Šakūnienė apgailestavo, kad šiuo metu organų donorystė labiausiai rūpi tik tiems, kurie su ja susiduria. „Kai girdime, kad kažkas kažkam nutiko, tai mums atrodo labai tolima, neaktualu. Tačiau kai patiems, artimiesiems sušlubuoja sveikata, tada pradedame domėtis galimybe pasinaudoti donorų pagalba“, – kalbėjo prezidentė.

Ji sakė, kad organų donorystė gali būti dvejopa: gyvoji – kai sveikas žmogus dovanoja vieną savo inkstą artimam giminaičiui, arba, kaip dažniausiai būna, mirusiųjų asmenų organų persodinimas. U. Šakūnienė teigė, jog vienas donoras gali išgelbėti septynių žmonių gyvybes, o apskritai galima persodinti 21 organą arba audinį.

R. Pekarskienė pasakojo, jog organų transplantacijos istorija prasidėjo nuo inkstų persodinimo – Lietuvoje pirmoji operacija atlikta 1970 metais. Pirmoji širdies transplantacija – prieš 25 metus. Nuo to laiko Lietuvoje atliktos 107 širdies persodinimo operacijos. Ilgiausiai mūsų šalyje su persodinta širdimi gyvenantis žmogus šiemet mini 15-ąjį antrojo gyvenimo jubiliejų. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, kokio nors organo ar ragenos transplantacijos laukia 515 žmonių. 228 pacientams reikia persodinti inkstą arba inksto-kasos kompleksą, 21 – širdį, 3 – plaučius, 2 – širdies-plaučių kompleksą, 49 – kepenis, 212 – ragenas. Iš jų – 15 vaikų.

Anot U. Šakūnienės, Lietuvoje po mirties organų donorais galėtų tapti apie 100 žmonių, tačiau jais tampa trisdešimt-keturiasdešimt. „Dėl to, kad nesulaukia donorų organų, kiekvieną dieną Europoje miršta 18 žmonių“, – pabrėžė U. Šakūnienė.

Nepagrįstos baimės

Ji nagrinėjo priežastis, kodėl donorystės idėja nėra populiari tarp šalies gyventojų. Pranešėjos manymu, mūsų visuomenėje sklando daug mitų, kurie gąsdina žmones, atgraso nuo minties tapti donoru. Kartais nuogąstaujama, jog žmogus gali atsigauti po smegenų mirties, kad donoru negali būti, nes yra per senas, arba dėl persirgtų ligų, baiminamasi, kad paimant organus transplantacijai bus sudarkytas kūnas, bei kitų priežasčių.

U. Šakūnienė bandė išsklaidyti šiuos mitus. Anot jos, žmonės gali atsigauti po komos, bet ne po smegenų mirties. Koma – sunki būklė, kai pacientas netenka sąmonės, jam išnyksta refleksai, sutrinka kitos gyvybinės funkcijos, tačiau jis nėra miręs. Smegenų mirtis – negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurie žmogaus organai bei organų sistemos veikia. Smegenų mirtis yra galutinė mirtis.

Donorais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės – pavyzdžiui, seniausias organų donoras buvo 90 metų, audinių – 102 metų. Svarbiausia – ne amžius, o fizinė būklė. Ar žmogaus organai tinkami transplantuoti, gydytojai nuspręs tik po jo mirties. Tai galima pasakyti ir dėl donorų, sirgusių įvairiomis ligomis. Donorais negali būti tik narkomanai, prostitutės, alkoholikai, ŽIV nešiotojai, kai kurie kiti žmonės.

Be pagrindo ir baimė, kad paimant organus transplantacijai, bus sudarkytas kūnas – organai yra paimami tokiu pačiu būdu, kaip ir vykstant paprastai operacijai. Lieka tik pooperacinis randas, o imant ragenas, dedamas implantas, vizualiai nesiskiriantis nuo tikrosios ragenos.

Kartais žmonės yra įsitikinę, jog donorystei prieštarauja religija. U. Šakūnienė teigė, kad didžioji dauguma religinių konfesijų – Katalikų bažnyčia, musulmonai, budistai pritaria, jog organai būtų transplantuojami gelbstint žmogaus gyvybę. Popiežius Jonas Paulius II organų donorystę pavadino didžiausia žmogaus meilės žmogui išraiška, prilygino Kristaus aukai, nes šiuo atveju (kad ir po mirties) paaukojama dalelė savęs, kad išgyventų kitas žmogus.

Nuo 2000 metų kiekvienas veiksnus pilnametis asmuo gali pats pareikšti apie savo sutikimą arba nesutikimą, kad jo audiniai ir organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai. Tai galima padaryti bet kurioje sveikatos priežiūros įstaigoje. Jei žmogui medikai nustato smegenų mirtį, bet duomenų bazėje nėra jo sutikimo tapti donoru, sprendimą dėl donorystės priima artimieji.

Sutikus tapti donoru, išduodama Donoro kortelė. Visuomenėje kartais sklando gandai, jog Donoro kortelės turėtojas gali būti nužudytas, o organai parduoti juodojoje rinkoje. U. Šakūnienė paneigė tokias kalbas: „Per dvylika metų Donoro kortelę įsigijo 16 tūkstančių žmonių, tačiau nė vienas jų netapo donoru“…

Ne visada žmonės, sutikę atiduoti mirusių artimųjų organus, ir tie, kuriems jie buvo persodinti, nori žinoti vieni apie kitus. R. Pekarskienė paaiškino, jog donoro ir recipiento konfidencialumas yra saugomas, duomenys apie donorą bei pacientą neatskleidžiami nei medikams, nei eiliniams žmonėms. Tačiau jei donoro artimieji ir recipientas nori, gali per Nacionalinį organų transplantacijos biurą anonimiškai susirašinėti.