Ir pagaliau – kuo šis filmas Jums buvo išskirtinis?

Tai buvo labai nuoširdus darbas ir tai buvo tikras gyvenimas. Esu dėkinga žmonėms už tai, ko išmokau iš neįgaliųjų bei viso jų centro. Atrodė, kad būnant šalia neįgaliojo tu jau šiek tiek žinai, bet pamažu pamatai, kad jų gyvenimas virsta į kažkokį meną. Ten tikrai yra Fluxus. Į gyvenimą pradedi žiūrėti kitaip, pamatai jį kitu kampu, pradedi jį kitaip vertinti. Buvimas šalia jų įkvepia būti labai geram, nes jie patys yra be galo geri žmonės. Neįgalūs žmonės, tie, kuriems leidžia liga tokiais būti, yra labai geri žmonės. Jie mėgsta dalintis, jie atiduoda viską, ką turi, jie tiesiog nori, kad tau būtų gera. Tas gerumas yra nepaprasta vertybė. Dėl to man filmas buvo be galo ypatingas – gerumas ten tiesiog tvyro ore. Jeigu tiek gerumo būtų visur, mes būtume labai laiminga tauta.

Kokius kino seansus, be „Kino pavasario“, dar planuojate Lietuvoje, kuriuose bus rodomas šis dokumentinis filmas? Kokiais būdais bandysite pasiekti žmones?

Turime tikslų projektą tęsti, toliau filmuoti. Bet patį filmą rodyti planuojame tokiose bendruomenėse, kur tai turėtų naudos. Mane domina būtent tos erdvės, kuriose žmonės nustebtų, kad temos apie neįgaliuosius pasiekia tokias erdves. Filmas turi šviesti žmones, informuoti juos, kas vyksta, leisti pajausti ir išgyventi. Ir jeigu mes rodysime filmą apie neįgaliuosius žmones tik neįgaliųjų centruose, tai išeis uždaras ratas, ten ateis su tema jau susipažinę žmonės ir mes mažai ką pasieksime… Tas Fluxus faktorius manyje labai gyvas: gyvenimas mene ir menas gyvenime. Tad man norėtųsi tą tikslą ir įgyvendinti.

Informacijos šaltinis:kinfo.lt