Rugsėjo 5 d. 21 val. Vilniuje, V. Kudirkos aikštėje, „Sostinės dienų“ metu įvyks Snieguolės Dikčiūtės interoperos „Meilė be mirties smėlynuose“ premjera (režisierė ir dailininkė – Saulė Degutytė). Tai bendras Lietuvos žmonių su negalia sąjungos ir „Stalo teatro“ meninis projektas, kuriame dalyvauja įvairias negalias turintys artistai ir profesionalūs įvairių sričių menininkai. Projektas skirtas Lietuvos žmonių su negalia sąjungos 20-mečiui.

Aranžuočių autoriai ir atlikėjai – Mantvydas Leonas Pranulis (klavišiniai), Kazimieras Jusčinskas (saksofonas) ir Dominykas Snarskis (mušamieji). Vaidmenis kuria – Rasa Kulytė, Danielius Jurevič, Saulius Čėpla, Andžej Matusevič, Svetlana Rybakienė, Česlovas Rybakas, Moreno Polini, Inga Filipovič, Teresa Šlekaitytė, Irena Žemaitienė ir kt. Režisieriaus konsultantas – Vitalijus Liubota (Ukraina).

Pasak idėjos autorės ir kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės, remiantis Europos Sąjungos šalių patirtimi, mūsų šalyje vis dažniau kūrybinis procesas taikomas dirbant su įvairiomis probleminėmis ar mažiau galimybių turinčiomis visuomenės grupėmis. Menininkų ir negalią turinčių asmenų bendra kūrybinė veikla teikia didelę naudą abiem pusėms. Ši veikla mažina socialinę atskirtį turinčių žmonių izoliaciją, keičia neįgalaus žmogaus įvaizdį visuomenėje.

Interoperai libretą kūrė rašytojai Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Libretas parašytas aktualia socialinės integracijos tema: vyksta neįgalių žmonių, judančių vežimėliuose, aktyvios reabilitacijos – modernių šokių stovykla. Joje susitinka vežimėliu judantis Joris ir sveika savanorė Jūra, jiedu pamilsta vienas kitą ir norėtų susieti savo gyvenimą. Jų meilei priešinasi abiejų jaunų žmonių broliai, seserys, draugai ir tėvai…

Gasparas Aleksa sako: „Išgirdę sunkios negalios suvaržytą Danielių Jurevič, dainuojantį Maironio eilėraštį ,,Išnyksiu kaip dūmas“, buvome pakerėti. Su Snieguole sutarėme, jog reikėtų tokį emocingą dainavimą įprasminti. Nežinau, kuris iš mūsų pirmasis ištarė žodį ,,opera“, tikriausiai kompozitorė. Nusprendėme kurti interoperą. Lotyniškasis ,,inter“ geriausiai nusako tą tarpinę būseną, kurioje ir vyksta mūsų kuriamos operos veiksmas: neįgalieji turi pasijusti lygūs sveikiesiems, neprofesionalai dirbti kartu su profesionalais ir emocine išraiška jiems prilygti.“