Socialinė apsauga darbingumo netekimo atveju yra teisėtas visuomenės narių lūkestis. Dėl ribotų valstybės išteklių ir socialinio neįgaliųjų pažeidžiamumo būtina siekti, kad šis lūkestis būtų tenkinamas kuo teisingiau paskirstant turimus išteklius.

Valstybės kontrolė atliko auditą, kuriuo vertino, ar darbingumo ir neįgalumo lygis nustatomas objektyviai ir ar efektyvi neįgaliųjų profesinė reabilitacija. „Darbingumo lygio nustatymo procesas turi rimtų trūkumų, todėl nukenčia tie, kuriems valstybės pagalba iš tikrųjų būtina. Profesinė reabilitacija taip pat neveiksminga, nes neužtikrina neįgaliųjų integracijos į darbo rinką“, – audito rezultatus apibendrino valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.

Suabejoti darbingumo lygio nustatymo sprendimų objektyvumu verčia tai, kad didžiausiu neįgaliųjų skaičiumi išsiskiria tos savivaldybės, kuriose bedarbystė viršija šalies vidurkį. Be to, dalis netekto darbingumo pensijas gaunančių asmenų nevartoja jiems nustatytos ligos atveju gyvybiškai būtinų kompensuojamųjų vaistų. Netekto darbingumo pensija turėtų būti mokama siekiant kompensuoti prarastas darbo pajamas, tačiau 39 proc. nagrinėtų atvejų, prieš tai dirbusių asmenų, kuriems pirmą kartą buvo nustatytas darbingumo lygis, darbo užmokestis ne tik nesumažėjo, bet ir padidėjo. Taip pat pasitaiko atvejų, kai neįgalieji uždirba 10–30 kartų daugiau, nei jiems išmokama pensijų, arba kai sunkų ar vidutinį neįgalumą turintys asmenys dirba 3 ar 4 darbovietėse. Kitose Europos Sąjungos šalyse netekto darbingumo pensijos dydis diferencijuojamas atsižvelgiant į prarastas ir gaunamas pajamas. Siekiant didesnio objektyvumo, netekto darbingumo pensijos galėtų būti tolygiai mažinamos galintiems dirbti, bet nedirbantiems, ir didinamos tiems neįgaliesiems, kurie į darbo rinką integruotis negali dėl objektyvių priežasčių. Taip pat turėtų būti kompensuojamos ir papildomos neįgaliųjų patiriamos su negalia susijusios išlaidos.

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (Tarnyba) ne visada gali priimti teisingus sprendimus dėl darbingumo lygio ar specialiųjų poreikių. Kilus abejonėms, Tarnyba neturi įgaliojimų kreiptis į nepriklausomus ekspertus dėl nustatytos diagnozės patikslinimo ir atliktų tyrimų pakankamumo. Be to, nustatant darbingumo lygį, didžiausią įtaką turi medicininiai kriterijai, o ne realios asmens galimybės dirbti. Tarnyba nepasirūpinusi prieiga prie duomenų bazių, kuriose yra informacija apie asmens gydymą bei darbinius santykius, todėl priimdama sprendimus dėl darbingumo lygio nustatymo, daugiausiai vadovaujasi tik asmenų pateikta informacija žodžiu ir jų pateiktais popieriniais dokumentais. Sistemos savo priimamų sprendimų rizikai vertinti Tarnyba taip pat nėra sukūrusi – nėra nustačiusi sprendimų atrankos planinei kontrolei kriterijų, o pačios kontrolės mastas nedidelis, todėl ji nėra efektyvi.

Profesinei neįgaliųjų reabilitacijai 2009–2011 m. skirta vidutiniškai po 10 mln. Lt. Profesinė reabilitacija efektyviausia, kai ji skiriama pirmąkart nustatant darbingumo lygį, nes ilgai nedirbę asmenys praranda socialinius įgūdžius ir kvalifikaciją. Tačiau 2011 m. tik 3,4 proc. profesinėje reabilitacijoje dalyvavusių neįgaliųjų šis poreikis nustatytas pirminio darbingumo lygio nustatymo metu. Iš dalies tai lėmė neaiškūs asmenų atrankos profesinei reabilitacijai kriterijai. Profesinės reabilitacijos centrai neužtikrino, kad neįgalieji pasirinktų tinkamą mokymo programą, kuri atitiktų jų galimybes ir gebėjimus dirbti. Programos vykdytos neekonomiškai, nes daugiau nei pusėje jų dalyvavo iki 5 žmonių, dažniausiai – lengvą neįgalumą turintys asmenys, kuriuos galima būtų įtraukti į 3–8 kartus pigesnes formalaus profesinio ugdymo programas. Iš 2011 m. profesinę reabilitaciją baigusių 511 neįgaliųjų tik 30 proc. darbo rinkoje išsilaikė ilgiau nei 2,5 mėn. Mažai profesinę reabilitaciją baigusių neįgaliųjų įsidarbina socialinėse įmonėse.

Valstybės kontrolė pateikė rekomendacijas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Sveikatos apsaugos ministerijai, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai.