Vežimėliu judanti Violeta (vardas pakeistas) gyvena viename iš didžiųjų miestų. Tai vyriausia mano sutikta pašnekovė, peržengusi septyniasdešimtmetį.

Jaunystėje Violeta jokių sveikatos problemų neturėjo. Sukūrė šeimą, susilaukė vaikų. Mažame miestelyje gyveno skurdų, bet ramų gyvenimą. „Ar tada vyras Jus mušė?“ – klausiu. – „Iš karto po vedybų, žinoma, kad nemušė, bet po to pradėjo“, – pasakoja moteris, tačiau labai dėl to nesiskundžia. – „O kieno gi gyvenimas rožėmis klotas? – klausia retoriškai.

Sūnui nusprendus studijuoti universitete, Violetos šeima nutarė, kad jiems visiems būtų gerai persikelti į miestą. Deja, pinigų butui neturėjo, o jų užsidirbti Lietuvoje, tuo metu tik atgavusioje Nepriklausomybę, nebuvo jokių galimybių.

Tada, padedama pažįstamų, Violeta nusprendė vykti į Ameriką. Ten jai pavyko surasti darbą turtingoje šeimoje. Violeta angliškai nemokėjo, bet su šeimininkais sutarė gerai. Būtent čia ir pablogėjo jos sveikata. Niekas iki šiol nežino, kodėl vieną dieną ji neteko sąmonės. Ligoninėje Violeta pragulėjo net keletą mėnesių, tačiau jos sveikata nebeatsistatė. Moteris dabar nebežino, kokius vaistus jai skyrė Jungtinėse Valstijose, bet juos naudodama ji dar galėjo vaikščioti. Iš lėto, pasiremdama lazdele, tačiau apsiėjo be neįgaliojo vežimėlio.

Pablogėjus sveikatai Violeta nebegalėjo likti svetimoje šalyje, todėl nusprendė grįžti į Lietuvą. Šeimininkai padėjo jai įsigyti bilietą, nepagailėjo ir kelionpinigių.

Nors į Lietuvą grįžo neįgali, moteris įgyvendino savo svajonę – nusipirko butą mieste, kur iki šiol ir gyvena su smurtaujančiu vyru. Ir anksčiau Violetą mušdavęs vyras, dabar tai daro itin dažnai. Moteris dažnai lankosi vietinėje neįgaliųjų organizacijoje, kuri, kaip sako ji pati, suteikia jai galimybę pabendrauti. „Žinot, kaip tie vyrai“, – sako moteris. – „Jie gi nekalba. Kol nesilankiau neįgaliųjų organizacijoje, iš viso neturėjau su kuo bendrauti“. Bet čia ji dažnokai atvyksta su mėlynėmis. Anksčiau ją į organizaciją atveždavęs vyras, kartą sulaukęs darbuotojų klausimų apie Violetos mėlynes, puolė ant jų rėkti ir daugiau čia nebesirodo. Violeta atvyksta viena – kartais taksi, kartais atveža organizacijos autobusiukas.

Vyro nebesimato, bet Violetos mėlynės niekur nedingo. „Aj, aš jau nė to skausmo nebejaučiu“, – sako Violeta. – „Anksčiau, kai neturėjau vežimo(neįgaliojo vežimėlio) būdavo blogiau – vyras stipriai primušdavo. Dabar svarbiausia išsilaikyti vežime. Aš susisuku jame kuo giliau ir stengiuosi iš jo neiškristi. Jei pavyksta, tai labai daug ir negaunu“, – juokauja Violeta. Taip, ir tokioje situacijoje moteris sugeba juokauti. „Vyras dar pats užsigauna, kai pataiko į vežimą. Kai jis mane muša, įsivaizduoju, kad esu uola. O uolai neskauda“, – toliau savo šiurpią istoriją pasakoja Violeta.

Paklausta, kodėl nesiskiria su vyru, moteris klausia: „O tai kur gyventi?“ Butas priklauso abiem, o jį pardavus dviejų atskirų butų nenusipirksi. Net, jei ir būtų galimybė turėti atskirą butą, Violeta neįsivaizduoja kaip sugebėtų pati persikraustyti. Ji pakankamai savarankiška, daug kur vyksta pati, namuose, kur negali judėti vežimėliu, šliaužioja. Tačiau persikraustymas – jai per didelis iššūkis. Apie tai, kad galėtų kreiptis į socialines tarnybas, Violeta net negalvoja. Ji jau seniai įtikėjusi, kad tame pačiame bute gyvenančio vyro niekur neiškraustysi, todėl apie tai nemąsto.

Neįgaliųjų organizacijos atstovės taip pat neįsivaizduoja, kaip galėtų padėti Violetai. „Ji pati policijos nenori kviesti, tai ką mes galime padaryti?“ –klausia viena. – „Atėjusi pas mus Violeta saugi, o pas ją mes net patekti negalime – vyras neįleidžia“, – pasakoja Neįgaliųjų organizacijos atstovė. – „Kol Violeta pati nenuspręs pasiskųsti, niekas negalės jai padėti. Iš kitos pusės – o kas pasikeis? Gyventi globos įstaigoje ji nenori, o kur kitur dėtis?“ – liūdnai pažymi moteris.

Taip Violeta ir gyvena įsivaizduodama esanti uola, kuri nieko nejaučia.

Nuotrauka asociatyvinė.