Su Dovile (vardas pakeistas) susitikome karštą vasaros dieną. Prisimenu, kaip sustojau prie apšnerkšto bendrabučio, šiek tiek nerimastingai žiūrėdama į jo tamsią purviną, visokius kvapus ir garsus skleidžiančią angą – įėjimą. Pasitikusi Dovilė, atsiprašinėjo už niūrų vaizdą ir iš kaimynų kambario sklindančius girtus balsus. „Jie ištisai geria, rėkauja ir kabinėjasi“, – skundėsi jauna moteris. – „Baisu vaikus vienus išleisti“.

Viename bendrabučio kambarėlyje Dovilė gyvena su dviem dukromis. Jaunesnioji, kaip ir Dovilė, taip pat turi negalią.

Viso pokalbio metu Dovilė vis prasitardavo, kad nemėgsta apie save kalbėti, nenori, kad kiti žinotų jos rūpesčius. Buvo galima suprasti, kad pasitikėjimas žmonėmis seniai prarastas – pasidalijimas rūpesčiais ne kartą pasibaigė blogai. Todėl ir apie savo negalią Dovilė nekalbėjo, ir apie rūpesčius pasakojo šykščiai.

Vis tik po trupinėlį pavyko bent iš dalies sudėlioti Dovilės gyvenimo mozaiką. Mergaitė tik gimusi buvo palikta ir augo be tėvų. Gyveno vaikų namuose, po to pas globėją. Globėja ir dabar jai padeda, nors galimybės padėti nedidelės. Dovilė ištekėjo jauna, matyt, kaip ir visos jaunos merginos svajodama apie gražią bendrą ateitį. Moters parodytos vestuvinės nuotraukos nuostabios – ypatingai nuostabi ji pati, išvaizda nenusileidžianti modeliams. Deja, našlaitės gyvenimas ilgas ir laimingas – tik pasakoje. Realybėje jis kur kas žiauresnis. Vyras buvo mėgėjas švaistyti pinigus, susirasdavo kitų moterų. „Ar jis smurtavo?“ – tiesiai paklausiu Dovilės. – „Oj, ne“, – atsako moteris. „Jis manęs nemušė“.

Galvos guldyti, ar moteris sako tiesą, nedrįsčiau, jau minėjau, kad ji nenoriai pasakoja apie nemalonius dalykus, tačiau net ir iš atsargių nuotrupų galima suprasti, kad vyras ant moters šaukdavo, ją pravardžiuodavo ir žemindavo. Pasakodama apie šį „nesmurtinį elgesį“ Dovilė stengėsi atrodyti abejinga, tačiau prasitarė apie draugę, kuri iki šiol bijo susitikti su jos buvusiu vyru, dėl jo bjauraus elgesio. Kaip jį susitikusi jaučiasi Dovilė, liks klausimu be atsakymo. Beje, tėvo riksmus ir bjaurius keiksmažodžius girdėdavo ir abi dukros.

Taigi pati moteris keiksmų ir žeminimo nelaiko smurtu, savaime aišku, dėl tokio vyro elgesio niekur nesikreipė. O jei ir būtų kreipusis, kokios pagalbos būtų sulaukusi? Lietuvoje vis dar neužtikrinama apsauga nuo fizinio smurto, o kitokios smurtinio elgesio išraiškos dėmesio iš viso nesulaukia. Moterų žinios apie tai, kas yra smurtinis elgesys, taip pat ribotos.

Kitas Lietuvoje tik teoriškai žinoma smurtas – ekonominis. Bendraujant su socialiniais darbuotojais, su šiuo smurtu jiems neteko susidurti praktiškai. Tai nereiškia, kad jo nėra. Tai reiškia, kad jis kol kas nepripažįstamas praktiškai ir su tokiais atvejais nedirbama.

Dovilė prisipažino, kad vyras jai pinigų neduodavo, nesvarbu, kad jos pensija ir atlyginimas maži – viską sudėjus vos peržengia 300 eurų. Net dabar, jau išsiskyrus, pinigus už dukras kažkodėl gauna vyras, o jo alimentai apsiriboja bendrabučio kambariuko komunalinių išlaidų apmokėjimu. „Aš žinau, kad jis nusipirko naują mašiną“, – pasakoja Dovilė, – „jam reikia vaikų pinigų, kad galėtų išsimokėti“. Klausant apie vyro savo reikmėms naudojamus vaikų pinigus šiaušiasi plaukai. Dovilė rankų nuleisti nežada. Ji pasakojo, kad socialinė darbuotoja žadėjo jai padėti prisiteisti vaikų pinigus bei neįgaliai dukrai skiriamas lėšas, apie tai moteris jau yra kalbėjusi ir su advokate.

Labai norisi tikėti, kad taip ir bus, kad mūsų socialinė sistema padės moteriai sulaukti teisybės ir gauti dukroms valstybės skiriamas lėšas, o tuo pačiu ir turėti galimybę bent kiek oriau gyventi. Taip pat norisi tikėti, kad moteris nebepateks į toksiškus santykius, o jos dukros augs negirdėdamos šauksmų ir nepatirdamos žeminimo ar juo labiau fizinio smurto.